Bičių spietimas

            Natūralus bičių dauginimosi būdas, per kurį bičių šeimos plinta planetoje, yra spietimasis. Tai įgimta ir paveldima savybė. Ne visų bičių rasių spietlumas vienodas, jis nevienodas ir pačioje rasėje: vienos šeimos spietlesnės, kitos nespietlios. Ilgą laiką jis nebuvo gerai išaiškintas, laikytas gana įdomiu ir keistu gamtos reiškiniu. Natūralus bičių šeimų spietimasis dabartiniuose pramoniniuose bitynuose nepageidaujamas, bitininkai profesionalai labai stengiasi jo išvengti, bet vis tiek nepasiekia, kad bitės visiškai nespiestų. Jei pramoniniuose bitynuose spiečia iki 10 proc. Bičių šeimų, tai laikoma normaliu reiškiniu. Išsispiesdamos bitės išlekia iš bityno, nes ne visada galima jas sukontroliuoti. Be to, bitės prieš spietimą ilgai nedirba. Mūsų krašte bitės pradeda spiesti birželio viduryje. Tai nereiškia, kad ankstyvesni spiečiai negalimi. Apie ankstyvųjų spiečių naudą byloja sena vokiečių bitininkų patarlė: „Gegužinio spiečiaus vertė kaip vežimas šieno, birželinio kaip riebaus gaidžio, o liepos – bevertis.“

            Bičių spietimu vadinamas natūralus bičių šeimos dauginimasis, pasireiškiantis tuo, kad dalis bičių ir motina, atsiskyrusios nuo šeimos, apsigyvena naujoje gyvenvietėje ir sudaro naują šeimą. Pasirodymas šeimoje motininių spietimo akelių ir juose padėtų kiaušinėlių yra aiškus ženklas, kad šeima ruošiasi spiesti.

Iš pavasario šeimos sparčiai stiprėja – priauga daug jaunų bičių. Kol šeima nepakankamai stipri, jaunų bičių daugėjimas skatina motiną dėti dar daugiau kiaušinėlių ir didinti perus šeimoje. Toliau, šeimai sustiprėjus, jaunų bičių – maitintojų padaugėjimas žymiai pralenkia motinos dėslumo tempą, todėl šeimoje susidaro bičių – maitintojų perteklius. Jaunų bičių – maitintojų perteklius šeimoje yra viena iš esminių spietimo sąlygų.

Šeimoje, besiruošiančioje spiesti, motiną bitės gausiai maitina pieneliu, todėl ji pasiekia aukščiausią dėslumą (sezono metu). Šiuo metu motina noriai deda kiaušinėlius ir į tranines akeles.

Korių pakraščiuose bitės padaro apie 10 – 20 motininių akelių. Tačiau, šeimoje nesusidarius sąlygų spietimui, akelės gali likti nepanaudotos, nes nelinkusi spiesti motina nekreipia dėmesio į motinines akeles, pro jas praeina lyg nepastebėdama. Tačiau, susidarius šeimoje spietimo nuotaikai, motina ateina prie motininių akelių, apžiūri jas ir padeda kiaušinėlius. Motiną šiuo laiku lydi bitės – maitintojos, stengdamosios sukelti jos spietimo norą, duoda jai kelią, ir netrukdo apžiūrėti akelių bei padėti į jas kiaušinėlių. Motina ne iš karto į visas motinines akeles padeda kiaušinėlius, o su tam tikromis pertraukomis, todėl jaunos motinos išsirita kas 1 – 2 ir daugiau dienų.

Padėjus kiaušinėlis į motinines akeles, motina staigiai sumažina dėslumą, sumažėja šeimoje auginamų perų ir dėl to vis daugėja jaunų bedarbių bičių, kurios kaskart vis jaunesnės priverčiamos palikti korius su perais. Po kiek laiko, jaunos bedarbės bitės susirenka grupėmis laisvose lizdo vietose – po koriais, ant nebaigtų siūti korių, avilio sienų – ir nejudamai kabo. Jas visuomet galima matyti dienomis prieš spietimą. Šios bedarbės bitės sudaro pagrindinę bičių masę, einančią su spiečiumi. Tokiu būdu su spiečiumi išeina ne atsitiktinės bitės, o tam tikros bičių grupės, neapkrautos darbu, kurios iš anksto susikaupia lizde.

Besiruošiančioje spiesti šeimoje visada pastebimas motinos dėslumo didėjimas ir po to staigus sumažėjimas. Toks motinos dėslumo didėjimas ir po jo sekantis mažėjimas duoda šias pasekmes:

1.      Motinos dėslumui didėjant, greitai atstatoma motininė šeima, kurią susilpnino spiečius, sąskaita tų bičių, kurios išsirita iš kiaušinėlių, padėtų prieš spietimą. Taip pat šie perai sudaro pagrindą antram spiečiui.

2.      Dėdama daugiau kiaušinėlių, motina palengvėja, pilvelis pasidaro plonesnis, ir ji lengvai gali išskristi su spiečiumi.

3.      Mažėjant motinos dėslumui, sumažėja šeimoje maitinamų vikšrelių kiekis. Tai sudaro sąlygas susikaupti jaunoms bedarbėms bitėms, kurios ir išeina spietimo metu.

Kaupiantis bedarbėms bitėms, šeimoje krenta darbo nuotaika, bitės palaipsniui susidėvi, išmiršta, o išėjusių iš akelių jaunų bičių kaskart vis mažiau įsijungia į lauko darbus. Kuo arčiau spietimo laikas, tuo daugiau jaunų bičių lieka lizde be jokio darbo.

            Lauko bitės dirba nepriklausomai nuo spiečiaus išėjimo ir jame nedalyvauja. Prie spiečiaus prisijungia tik nedidelė dalis lauko bičių, kurios sugrįžta iš darbo tuo metu, kai spiečius eina iš avilio.

            Kai šeimoje uždengiamos pirmosios motininės akelės, išeina pirmasis spiečius su sena motina ir dalimi bičių. Rečiau spiečius išeina dar bitėms neuždengus pirmosios motininės akelės. Pirmasis spiečius dažniausiai išeina po 9 dienų, motinai padėjus kiaušinėlį į motininę akelę. Nepalankios oro sąlygos (atšalimas, stiprus vėjas, lietus) gali keletai dienų sulaikyti bičių spietimą. Ypač jautrus nepalankioms oro sąlygoms pirmasis spiečius. Jis išeina tik šiltą saulėtą dieną, paprastai, tarp dešimtos – tryliktos valandos.

Spietimo priežastys

 Labai linkusios spiesti šeimos:

1.      su sena motina,

2.      šeimos, kurių lizde seni, juodi koriai,

3.      šeimos, kurių avilys stovi saulėje ir ypač jei dar plonomis sienomis ir tamsiai nudažytas, nes tokiame avilyje darosi labai karšta ir tvanku,

4.      jei avilio laka atkreipta į pietus, nes priešakinė siena labai įkaitinama ir avilyje darosi tvanku.

Spietimo sąlygos

1.      Šeimoje turi būti užaugintos ar augančios naujos motinos,

2.      oras turi būti gražus,

3.      lauke turi būti medaus.

Jeigu medunešis pasibaigia ar nutrūksta, tai bitės augančias akelėse motinas sunaikina ir nespiečia. Jeigu lauke staiga atsiranda dideli medaus šaltiniai, tai bitės taip pat dažniausiai nuo spietimo susilaiko, ypač, jeigu jau spiečių išleido. Mažas medunešis skatina spiesti.

Spietimo žymės:

1.      yra motinų akelių su kiaušinėliais ar vikšreliais jose,

2.      bitės dieną ir ypač vakarais išeina iš avilio į lauką ir pasikabina po laka kaip barzda,

3.      mažai eina į darbą.

Priemonės, stabdančios bičių spietimą

            Bitininkams gerai žinoma, kad šeimos, kurios leido spiečius, tais metais daug medaus nesurenka. Tai atsitinka dėl šių priežasčių:

1.      besiruošdama spiesti, šeima 1 – 2 savaites labai silpnai dirba ir, jei spietimo laikas sutampa su didžiuoju medunešiu (tai labai dažnai pasitaiko), bitės visai juo nepasinaudoja;

2.      prieš spietimą motina sumažina dėslumą, taigi sumažėja ir jaunų bičių priaugimas medunešiui;

3.      motininėje šeimoje bitės ilgą laiką išbūna neauginusios perų, todėl atsiranda daug anatominių traninių bičių, kurios nėra linkusios rinkti nektaro.

Bičių spietimas sumažinamas, iš anksto taikant tam tikras, spietimą mažinančias priemones. Pagrindinės iš jų – priversti bites maitinti perus, siūti korius ir rinkti nektarą.

Bičių spietimą mažinančios bitininkavimo taisyklės:

1.      laikyti bityne tik jaunas, nelinkusias spiesti, labai produktyvias motinas;

2.      šeimas laikyti erdviuose aviliuose ir laiku plėsti jų lizdus, kad bitėms nebūtų ankšta, ir jos turėtų kur pilti medų;

3.      lizduose laikyti tik gerai pasiūtus, bitinėmis akelėmis korius, kad motina turėtų kur dėti kiaušinėlius;

4.      apkrauti bites korių siuvimo darbu, panaudojant tam tikslui dirbtinius korius ir statybinius rėmelius;

5.      karštomis dienomis sustiprintai vėdinti lizdus ir nelaikyti avilių saulės atokaitoje arba juos dirbtinai užpavėsinti;

6.      sudaryti nenutrūkstamą gerą medunešį, pasėjant prie bityno esančiuose sklypuose medingųjų augalų arba pervežant šeimas į medingųjų augalų plotus.

Tačiau ir šios priemonės ne visiškai sustabdo bičių spietimą, o tik sumažina jį. Daug tikresnės spietimą stabdančios priemonės yra dirbtinių spiečių sudarymas iš priaugintų atsarginių, neapkrautu darbu bičių. Tačiau, jei bitynas pakankamai didelis ir naujų šeimų nebereikia, visą bičių energiją reikia nukreipti medaus ir vaško gamybai. Tai pasiekiama, priklausomai nuo vietos medunešio, sekančiais dviem būdais:

1.      betarpiškai panaudojant besikaupiančias šeimos atsargines bites medui rinkti;

2.      iš pradžių panaudojant minėtas atsargine bites papildomoms bitėms išauginti didžiajam medunešiui.

Išvados

Naudota literatūra

1.      V. Narbutas, A. Jaruševičius „Bitės ir jų priežiūra“ , Vilnius-1961 m.;

2.      J. Straigis „ Bitininko pradžiamokslis“, Vilnius-1993 m.;

3.      J. Kriščiūnas „Bitininkystė“, Vilnius-1954 m.;

4.      P. Karosas „Bitininkystė kiekvienam“, Kaunas-2000 m.;

5.      Lietuvos bitininkas Nr. 32, 2003/1, I ketvirtis

Joana Žilinskaitė

Titulinis Naujienos  Produktai  Bitynas Motinėlės Bičių ligos Spietimas Medus  Receptai  Galerija Links Atsiliepimai Kontaktai